Manau, kad neimanoma. Nesu didelis bakfasto specialistas, bet manau, kad šias savybęs, būdingas bakfastui, turi tik pirmos kartos mišrūnės, o jau nuo ketvirtos jų nebelieka visiškai.Audrunas rašė:Gali but teoriskai,bet as pats esu pastebejes,kad karnikos bites f1,f2,f3 maziau keicia savybes,nei bakfasto atitinkamai.Net ir knygoje apie bakfasta palyginus ivairiu veisliu bites tas yra pazymeta.Tai galbut reiskia kaip ra1 yra minejes,kad velesniuose kryzminimuose nusistovi kazkokios tai savybes,tad ko gero karnikos ir ju hibrides Lietuvoje yra labiausiai isplite ir gyvybingiausios.
Idomu ar butu imanoma islaikyt bakfasto veisle tam tikroje neizoliuotoje teritorijoje laikant dideli siu biciu seimu skaiciu ir atrinkinejant seimas pagal geriausius pozymius tolesniam dauginimui?
Į bičių genetiką buvau "pasinėręs" apie 85-us metus. Mano didžiausias oponentas tuo klausymu buvo gerb. J. Straigis. Kai galų gale visą tą mechanizmą išsiaiškinau, tai sugalvojau tokį liaudišką paaiškinimą ir sau ir kitiems - kai į vandenį įmeti akmenį, tai pirmojį kilusi banga F1 yra pati stipriausia, visos vėlesnės pastoviai mažėja, kol visai prapolą. Mano numone tokios veislės kaip bakfastas visiškai gamtoje neegzistuoja , o šį veislė yra tik f1. Kad šias jos savybęs pastoviai palaikyti, būtina turėti ir tėviškają , natūraliai gamtoje egzistuojančia liniją ir motiniškąją, ir kopentetingų mokslininų grupę, kurie tuo užsiimtu. Lietuvoje neturime net bent vieno "prestižinio" veislinio bityno ir bent keletos mokslininkų, kurie pastoviai tuo klausimu dirbtų. Gerb. J. Balžiakas kažka tai bandė padaryti ir įzoliacinį punktą buvo Preiloje įkūręs ir prie Tauragės miškuose vietinių bičių draustinį, kad pastoviai turėti bent vieną genetiškai švarią veislę, bet tikriausiai supratęs, kad Lietuva yra per maža, persimetė į dirbtinį bičių motinų apvaisinimo įsteigimą ir savo sūnų Joną paskatino tuo užsiimti. Bet manau, kad jaunasis Jonas supratęs, kad Lietuvos bitininkai yra super mėgėjai ir net nesupranta tokio darbo esmės ir naudos, ir neperka dirbtinai apvaisintų tikrai pirmos kartos mišrūnių, o dar ir kaina jų netenkina, tai išvažiavo to darbo testį į užsienį.
Ir dar, Lietuvoje yra tik keletas bitininku, kurie sugebėtų technologiškai tinkamai pasinaudoti tokių bičių pranašumais ir kuriems už tokią motiną mokėti 100-200 litų būtų ne perbrangu. Tiek karnika, tiek mūsų vietinė, tiek kaukazinės turi savo genuose tvirtą genetinį paveldą ir su kiekvienu eiliniu F(banga) pamažu grįžtą į savo genetinę tėvyne. Panašiai elgiasi ir augalai. Gamta yra stipresnė už mus ir kiek mes tų bangų besukeltume, pamažu vanduo vis vien nurimsta.
Po visų genetikos mokslų studijų priėjau tokios išvados, kad pažangus bitininkas, Lietuvos sąlygomis, turi pasirinkti dvi skirtingas, bet geriausiai prisitaikiusias Lietuvos gamtiniems sąlygomis gyventi veisles ir kas antri metai į savo bityną vis įsivežti jaunų nepuorotų motinų iš vienos tų veislių ir taip pastoviai kelti F2 lygio bangas savame bityne, dėl ko jo bičių produktyvumas turėtų būti bent 30-50 procentų didesnis už tų kurie to nedaro. Kurių bitininkų bičių skraidymo teritotijose yra daug rapsų, taip daryti jiems tikrai apsimoka. Pagrindinė dauguma bitininkų yra tam nepasiruošę jau vien dėl to, kad ir įsigytų tokių bičių, bet dėl netinkamo inventoriaus ir mėgėjiškos bičių aptarnavimo technologijos, paprasčiausiai jiems visvien tos įnvesticijos į tokias motinas, neduotų laukiamos naudos. Todėl dabar Lietuvoje yra taip, kaip ir turėtų būti mažame krašte, kur viešpatauja natūralios technologijos su spiečiais ir su f10-f20 mišrūnėmis bitėmis, nes savos vietinės veislės, kurį prilaikytų tas bangas nors f5 -f10 lygyje, nebeturime.
