BENDRAMINČIŲ SUSITIKIMAI,......

[TRANAS]

Manau, kad šios naujos temos atidarymas bus tikslingas, nes bus kur skelbti ir po to aptarti bitininkų, bitininkaujančiu su skirtingos konstrukcijos daugiaaukščiais aviliais mokymus.
Tokie mokymai įvyko jau antrą kartą - pereitais metais Karpynėje, šiemet Žygaičiuose. Matomai, norinčiu naujoviškai bitininkauti vis gausėja , tokius mokymus bus tikslinga metuose pravesti bent po du kartus.
Nors žodis NAUJOVIŠKAI ne visai tinka, nes su patrumpintu rėmų dar mūsų senuoliai bitininkavo kelminiuose, Varšaviniuose, Levickio aviliuose, o ir dabar tokie aviliai su patrumpintu rėmu yra paplitę Lenkijoje, Danijoje, Norvegijoje. Aš pats su tokiais bitininkauju jau apie trisdešimt metų. Taip sakant nieko naujo, tik pamiršta praeitis ir kai kuriuose šalyse dabar egzistuojanti dabartis.
Šitie aviliai Lietuvoje tiesiog privalo atgimti nes jie idealiai atitinka bičių biologinio vystymosi instinktą ir puikiai derinasi su natūraliai egzistuojančiais fizikos dėsniais.
Taip kaip žmogaus noras užkariauti kosmosą neveda niekur, nes žmogaus biologinis organizmas yra neprisitaikęs tolimoms kosminėms kelionėms ir sėkmingai funkcionuoti gali tik žemėje veikiančių žmogaus egzistavimui įprastų ir nepavojingu fizikinių dėsnių, taip ir mūsų Lietuvos klimato sąlygomis dadaninis rėmas, neatitinka bičių vystymosi biologinio instinkto ir juose laikant bites iškyla daug papildomų sunkumų ne tik juose gyvenančioms bitėms, bet ir bitininkui.

[TRANAS]

Asmeniškai savo ir Pupino vardu, o taip pat visų gausiai susirinkusiu vardu, dėkoju susitikimo šeimininkui Satkai- Jonui už parodytą svetingumą, už gausų stalą maisto ir gėrimų paveldo pateikimą, už gerų patalpų parūpinimą.
Tik turėdami šitokias didelias patalpas , visas mokyklos aukštas, galėjome susiskirstę į atskiras keturias sekcijas po 12-14 žmonių, diskutuoti ir dalintis patirtimi.
Keletą pastebėjimu apie susitikimo organizatorių Joną - SATKĄ Jonas pasirodo yra ne tik mūsų forumiečių labai gerbiamas, bet ir vietinių Žygaičių kaimo žmonių, nes jie jį savo bendruomenės vadu išsirinko. Dar daugiau, Jonas ne tik geras pažangus ir perspektyvus bitininkas, bet ir geras medžiotojas, miškininkas, žygaičių bendruomenės vadas, liaudies paveldo žinovas ir gamintojas, bet ir geras šeimos žmogus, mylintis savo šeimą ir žmoną Satką, kuriuos vardu, net ir forume dalyvauja. Apie organizacinius sugebėjimus jau nebešneku, patys viską matėte...

Vėliau prisijungęs Žilvinas ir su savimi atsivęžęs ne tik KANONĄ , susitikimo įamžinimui, bet ir gal penkių litrų savos gamybos kokybiško midaus butelį, verčia suabejoti suvalkiečių šykštumu, tikriausiai tai tik dar vienas, realaus pagrindo neturintis, mitas.
O koks skanumėlis vienos bitutės, vardą pamiršau, atsivežtų bandelių su mėsa - vos neapsirijau. Gerai kad Satka buvo parūpinęs velniškai kokybiško liaudies paveldo gėrimo užsigerti. O gėrymėėėlis...... jau vien nuo vos vos jaučiamo gerą lietuvišką duonelę primenančio kvapelio, seilė tįsta, o kai paragauji, tai kol neužkandi iš bebro ir šerno mėsos pagamintos, Jono žmonos Satkos, dešros - nei kvapo gali atgauti, nei žodžio ištarti. Nežinau, nežinau....kai turime tokių gerų savų lietuviškų gėrimų gamybos meistrų, kyla kai kurių abejonių ir dėl brendžiuko naudojimo...????
Po darbo sekcijose pasigedome Pupino. Vėliau, kambaryje, kur buvo išdėstytas maisto ir gėrimų paveldas radome tik vieną Pupino skrybėlę. Matyt profesorius padaugino ir ne laiku "nusirašė". Gerai, kad laiku atvažiavęs Žilvinas padėjo pravesti dalykišką diskusiją, o iš Pupino naudos nulis, tik veltui gerą maisto ir gėrimų paveldą gadino. :chi:
O seminaro dalyviai savos gamybos „patrumpinto“ inventoriaus kai prisivežė......, tai kaip tarptautiniame bitininkų kongrese....
Apžiūrint inventorių kilo mintis, kad ateityje į tokius dalykinius seminarus būtina nuvežti keletą pavyzdinių inventoriaus egzempliorių. Maniau, kad po Karpynėje vykusio seminaro, daugiau to daryti nebereikia, bet pasirodo klydau. Pasirodo tokiuose mokymuose visą laiką reikia turėti rekomenduojamo inventoriaus pavyzdžius ne vien dėl to, kad vis prisijungia naujų pasekėjų, bet ir dėl to, kad kūrybingiems bitininkams iš pažiūros labai paprastą, nesudėtingą ir praktikoje išbandytą inventorių norisi „tobulinti“, prikabinant vis naujų detalių arba naujai savitai sukonstruoti.
Iš patirties žinome, kad tobulas ir praktikoje patogus naudoti daiktas visada yra labai nesudėtingas, paprastas ir gal būt todėl nekelia pasitikėjimo. Vieni išradėjai nepamąsto, apie naudojamų medžiagų savybes, kiti - apie konstrukcijos įtaką natūraliems fizikos dėsniams, treti – apie galimas kliūtis dirbant, dar kiti - apie bičių gyvenimo apsunkinimą ir t.t.
Pasirodo dar turime daug ką viešai aptarti, sutarti, nusiraminti ir tik po to mūsų egzistavimą „pastebės“ potencialus mums reikalingo inventoriaus gamintojai. Kol kiekvienas gamintojams duodame vis skirtingus išmatavimus tol tikėtis, kad greit mūsų inventorius standartizuosis, neverta. Naujų idėjų įgyvendinimo pradžia visada yra apsunkinama skeptikų. Seminare dalyvavo keletas , taip vadinamų „ortodoksų“ ir kai seminaro pabaigoje paklausiai, kaip jiems mūsų „sąjūdžio“idėjos atrodo, atsakė, kad supranta ir pritaria, bet, dėl amžiaus ir gyvenant tik iš pensijos, jau per vėlu viską keisti.
Vėliau, turėdamas laiko, aprašysiu diskusijas ir mintis kilusias dirbant atskirose sekcijose, kurių buvo net keletas:
daugiaaukščio avilio konstrukcija su patrumpintu rėmu ir ventiliaciniu dugnu;
kompleksinis erkių naikinimas;
tikslingas ir racionalus bičių maitinimas.
Bendroje diskusijoje, aktyviai dalyvaujant Žilvinui, aiškėjo tendencija, kad sėkmingo racionalaus bitininkavimo pagrindas yra bitininko, pagal norimus iš bitininkavimo pasiekti tikslus ir bičių laikymo apylinkėse esančia medingų augalų gausą, SUGEBĖJIMAS - pasirinkti tinkamą inventorių, priežiūros technologiją, bičių veislę ir išsaugoti sveikas šeimas.

P.S. Visiems gerai žinomas Tauragės bitininkas Rimas Zaniauskas, telefonu išreiškė apgailestavimą, kad toks regioninis bitininkų susirinkimas įvyko jam nežinant, jo parapijoje ir dar mokyklos patalpose, kurioje jis pats dirba. Matomai už tokį akibrokštą gaus velnių ir Satka. Kaip pasiteisinimui sakiau, kad čia buvo sugūžėję tik forumo „Mano – bitės“ dalyviai ir pakviečiau prisijungti prie mūsų.
Tikriausiai, sužinojęs, kad į Žygaičių mokyklą buvo susirinkę „ deformuotieji“ :knock: mokyklos patalpas dezinfekuos ir greit kvies Tauragės bitininkų visuotinį susirinkimą, kad apvalyti vietinius bitininkus nuo psichologinio trumparėmių užkrato. :chi:

[Satka]

Ačiu Die, kad bitutė dar paplitęs vabzdys. Arčiau su juo bendrauti arba net jį išnaudoti skatina keli motyvai.
Vieniems medutis patinka , kitiems norisi gražiais aviliais padidinti sodybos patrauklumą, kitiems ......
Tik va -tie vabzdžiai skaudžiai gelia. Taigi galima teigti, kad bitininkauti pradėjęs žmogelis yra keistokas.
Gudriau tariant -inovatyvus. O tai reiškia, kad jis stengsis pastoviai viską daryti savaip. Ir nesvarbu, kad šalia yra racionalių ,laiko patikrintų pavyzdžių ar technologijų. Išvados prasidės tik nesekmių ar akyvaizdžių sunkumų bei nepatogumų atvėjais, t. y., po kurio laiko. Štai tada labai svarbu laiku gauti tinkamą informaciją arba pačiupinėti reikalingą objektą. Ta prasme labai reikšmingas šis forumas. Tik gaila,
kad dar daug bičiulių juo nesinaudoja. Forume pateikiama rašytinė ir vizuali informacija. Bet problemėlė, kad ją kiekvienas supranta savaip arba, kaip teigia Zilvasas, nematom tai kas rodoma. Šiek tiek
situaciją pagerina bendri susitikimai. Tik ten mažokai laiko praktinems problemoms spręsti nes reikia ir
emocinio bendravimo -juk esam vieno kraujo broliai.
Taigi pagaliau pabrėžiu profesoriaus Pupino iniciatyvos, dirbti sekcijose, svarbą. Tai vykdant atskiruose
regijonuose galimas didesnis dalyvių skaičius, mažėja išlaidos patalpom. Juk pakanka ir bitininko namelio,
sodybos terasos, bendruomenių centro, vasarą -pavėsinės, ..... Svarbiausias akcentas- patyrusių dalyvavimas ir kiekvieno dalyvio inventoriaus apžiūra ir jo bei technologijų aptarimas .

[babausis]

Keli epizodai prisiminimui, ACIU organizatoriams ir dalyviams

[TRANAS]

Bandau pakomentuoti susitikimo metu pastebėtas inventoriaus problemas.

Ačiū Babausiui, kad įdėjo kokybiškas nuotraukas su Satkos gamybos inventoriaus pavyzdžiais. Norėčiau, kad ir Žilvinas šioje temoje patalpintų savąsias, ypač su Satkos gamybos avilio stogo pavyzdžiais.
Žodinis komentaras papildytas vaizdais visada bus suprantamesnis.
Nuotraukoje, matome T-19 aukštą. Kokie trūkumai? Pirmiausiai nenuobliuotas arba, bent su švitriniu popieriumi, nenušlifuotas aukšto išorinis paviršius, dėl ko galima skausmingai susižeisti rankų pirštų panages..
Aukšto šonų išorėje nėra išfrezuota patogių rankų pirštams užsikabinti įdubų, kas sudarys nemažų nepatogumų kilnojant pilnus korių su medumi aukštus. Paėmimo palengvinimui iš išorės prikalti trumpus arba per visą aukštą pagaliukus, kaip padarė Vaidis, nėra pats geriausias sprendimas, nes ir papildomos medžiagos, ir svoris, ir atsikišimai trukdys sandėliuojant. Šis daug sudėtingesnis sprendimas už paprastą, tik keturiems pirštams užsikabinti patogų įdubos išfrezavimą, tikrai didesnių patogumų nesudarys.

Kitoje nuotraukoje matome skiriamąją tvorelę.
Nepageidautini tokie platus skiriamosios tvorelės mediniai rėmai, nes labai apsunkina bitėms perėjimą iš lizdinės dalies į meduves. Žinome, kad bitės, grįždamos arba išeidamos į darbą ,daugiausiai naudojasi avilio vidinėmis sienomis. Šiuo atveju, ne vien pati tvorelė, bet ir tokia plati skiriamosios tvorelės medinė juosta, joms sudaro nemažą papildomą kliūtį. Dirbant su rėmais, kurių šoninių juostelių plotis yra 40mm ir be petelių, lizde jie būna visą laiką suglausti. Dėlto lizdas yra labai kompaktiškas ir motinai, pereinant iš vieno aukšto į kitą, yra apribojamas patekimas ant vidinių lizdinių aukšto sienų.
Praktiškai yra pastebėta, kad šiomis sąlygomis, skiriamąją tvorelę galima naudoti iš viso be medinių rėmų ir net siauresnę. Pakanka, kad skiriamoji tvorelė baigtųsi sulig korių petelių susiglaudimo vieta, bet uždengtu šonus, kurie baigiasi pasiūto korio plokštuma. Kaip žinome, kiekviename aukšte, į du priešingus šonus koriai remiasi suglaustais peteliais, o į kitus du , kraštinio korio plokštuma.

Gaila, kad neturime Satkos daugiaaukščio avilio išorinio ( yra ir vidinis) stogo konstrukcijos vaizdo. Viena klaida yra tame, kad stogas nepraplatintas, neapskardintas ir nėra užlenktais tiesiai žemyn, pakraščiais. Dėl šios konstrukcinės klaidos, vanduo, tekėdamas nuo stogo, patenka ant avilio sienų, o kas blogiausia, per vėdinimo angas ir ant vidinės avilio sienos. Ką ir matėme.
Vėdinimo angos užkaltos metaliniais tinkleliais iš išorinės pusė, o turėtų būti iš vidinės . Vėdinimo skylių briaunos turėtų turėti nuolydį į avilio išorę. Vėdinės angos, kaip ir pats stogas, nudažytos alėjiniais dažais. Reiktų nepamiršti, kad naudojami lauko sąlygomis, alėjiniais dažais dažyti paviršiai , dėl šilumos atspindėjimo yra šaltesni ir sudaro palankias sąlygas rinktis kondensatui.
Bitininkaujant su išoriniais nuo išorinio atmosferos poveikio ,viduje esančius avilio aukštus, apsaugančiais graižais, daryti dar vieną vidinį dangtį - nėra jokio reikalo. Tik papildomos medžiagų ir darbo sąnaudos. Manau, kad nei bitininkui apčiuopiamos naudos, nei bitėms papildomo komforto, išskyrus , dirbant prie avilio daugiau dėlionės, neduoda.


Kitas bičiulis buvo atsivežęs aviliuką dar gamybos stadijoje, gaminama iš labai kokybiškos polistirolo plokštės. Būtų gerai, kad šis bičiulis,( forumo niko neįsiminiau), forume pateiktu daugiau informacijos apie šią plokštę – iš kokios medžiagos, markę, kietumą, iš ko pagaminta, kam ji skirta naudoti ir t.t.
Viena aišku, kad ventiliacinis dugnas neturėtų būti daromas iš tos medžiagos. Kad ir kokia kieta ji bebūtų, bet nei mechaniniam poveikiui, nei svorio atlaikymui, užpakalinių durelių ar iš priekių reikiamiems avilio priedams tvirtinti ar apsisaugojimui nuo graužikų- polistirolas nėra pati tinkamiausia medžiaga.

Labai kokybiškai pagamintą inventorių buvo atsivežęs Vaidis. Kadangi jo gaminys skirtas ne tik bitelėms gyventi, bet būtų ir kaip sodybos puošmena, tai žiūrint profesionalaus bitininko akimis, keletas detalių yra nereikalingos.
Šiaip viskas padaryta labai kokybiškai ir iš gana aukštos kokybės medienos, bet kadangi į vidų, kur buvo plačiau aptariamas atsivežtas inventorius , nebuvo atnešęs, tai lauko sąlygomis paskubomis apžiūrėdamas, kokių nors žymesnių klaidų nepastebėjau.
Įdomus, kinų kultūrą primenantis, avilio išorės dizainas, gal būt ir yra pats didžiausias trūkumas. Būtų akiai daug maloniau, jei dizainas būtų budingas lietuviškai kultūrai. Gal šitokiu originaliu būdu Vaidis nori privilioti turistus iš Kinijos?? Jei tikrai taip, tai dar reiktų pasisamdyti kinėtį virėją, užsiauginti daug sliekų, varozės erkių ir iš ryžių pradėti varyti sakę.

Keisčiausia, kuo prieš susitikimą daugiausiai tikėjausi - išsamiai paanalizuoti ventiliacinio dugno konstrukcija ir pamąstyti, kokiu būdų padidinti jo funkcionalumą, taip ir nepavyko.
Satka turėjo vieną dugną pasidaręs pagal Žilvaso variantą, bet, mano manymu, tai tik sudėtingos konstrukcijos dugnas su porėminiu ištraukiamu tinkleliu erkėms gaudyti. Dėl konstrukcijos ypatumų susidarančios labai žemos porėminės ertmės, nelabai efektyviai galintis atlikti avilio ventiliacines funkcijas. Dirbant su daugiaaukščiais bedugniais aviliais, gal to ir pakanka?

Šis komentaras bus perkeltas į temą „Aviliai“

Suprantu, kad šiuo komentaru išreikšta mano nuomonė, nebūtinai turi sutapti su kitų bičiuliu nuomone. Tai tik gamybinis, diskusinis komentaro variantas. Kviečiu pamąstyti ir viešai forume, o ne vien tik asmeninėse žinutėse, pasisakyti ir kitus forumo dalyvius. Ko bijote, argi mes raupsuoti? Skeptikų, koncervatorių, nusipelniusių akademikų ir moteriškių gretose, visada buvo ir bus. Jei visą laiką būtumę klausę moterų tai dar ir šiandiena su kuokomis mamūtus tebemedžiotumėme.

Tiek komentarų daugiaaukščio „T“ tipo avilio su ventiliaciniu dugnu tema.

[Vytautasptn]

Dėkingas Satkai ,Tranui, Žilvasui ir kitiems susirinkusiems Žygaičiuose už naudingą praktinį susitikimą.

Trumpai aprašysiu apie savo gamybos polistirenį T-18,
Esu numatęs pasigaminti sau eksperimentinių 10 vnt. t-18 avilių iš polistireno
1 aviliukas tai - stogas, 6 dėžės ir dugnas.
Gaminu iš polistirolo styrodur 2800c 3cm. storio.
Plokštės šiluminė varža RD [m2.K/W] = 1
Plokščių matmenys 1250x600mm.
Plokštės naudojamos statyboje pastatų apšiltinimui daugiausiai pamatams, grindims
ten kur didelė drėgmė. Kadangi ši medžiaga pasižymi tuo ,kad neįgeria arba mažai įgeria drėgmę 0,3 proc.
Medžiagos tarnavimo laikas 120 metų.
1kubinis metras šios medžiagos sveria 30kg. Panašiai tiek reikėjo dešimčiai aviliukų.
Dėžes gaminu ,kad tarpusavyje jungtūsi su špuntu. Plokštes tarpusavyje jungiu taip pat per špuntą (mamka-papka). Pagrindinis įrankis freza. Klijuoju polistirolui klijuoti skirtais klijais makrofleks tipo. Į špuntą pripurškiu, šiek tiek palaukiu ir jungiu. Silpna vieta užkarpa rėmams dėti. Dėl to reikės tose vietose papildomai klijuoti L formos skardinius profiliukus.Plokštes galima pjaustyti su kreizu kaip lentas arba karšta viela.
Susitikime Tranas paminėjo ,kad gaminti iš šios medžiagos dugnus netikslinga nes gali neatlaikyti pilno avilio vasaros metu. Įdomumo dėliai paskaičiavau kokį svorį gali atlaikyti mano dugnas.
Atlikęs teorinius skaičiavimus gavau, kad dugnas gali atlaikyti 2,5tonos pastovią apkrovą .
Ir 5 tonas trumpalaikį apkrovimą su 10proc. deformacija esant -120 +75 aplikos temperatūrai.
Berinkdamas techninę medžiagą sužinojau ,kad yra dar kietesnių plokščių iš šios medžiagos.
Tai styrodur 4000cs ir 5000cs. Tačiau neteko jų čiupinėti.

[TRANAS]

Šaunuolis Vytautai, kad pakomentavai.
Kažkaip nesitiki, kad iš pažiūros tokia trapi medžiaga, galėtų atlaikyti tokius krūvius?? Gaila, kad tik paviršutiniškai apžiūrėjau ir visapusiškai neįvertinau.
Rėmelių peteliams padėti "L" formos metalinių profilių yra pirkti gatavų. J.Krisčiūno gamybos polistiroliniuose tokie yra sudėti.
Nuostabi medžiaga,jei tokia patvari, kuo gero gali būti geresnė ir už medį. Įdomu kokia vieno kubo kaina?. Manau, kad iš jos tiktu gaminti išorinius graižus ir lizdui skirtus aukštus. Meduvėms vis tik gal geriau medis, nes reikia su kaltu dažnai lupti, stumti, kelti, traukti, vežti, mesti ir t.t. Tiesa, o kaip iš jos padarytas aukštas, metamas iš dvejų metrų aukščio ant kampo, nesubyrės?

Žilvai, įmesk Vytauto avilio nuotrauką, kurią esi įdėjęs "Avilio" temoje.

[TRANAS]

Kompleksinis erkių naikinimas.
Kitoje susitikimo sekcijoje bandėme konstruoti KOMPLEKSINĮ erkių naikinimą ir šiam reikalui bandyti panaudoti „T“ avilio konstrukcinius ypatumus.
Kol vieni mokslininkai vargsta ieškodami efektyvių cheminių vaistų, kiti ,bando išvesti bičių veisles, kurios pačios apsivalys nuo erkių, treti tik šūdą malą, kad įsisavinti tam reikalui valstybės skirtas lėšas, dar kitiems rūpi tik parašyti ir apsiginti kokį „mokslinį“ darbą - mums runkeliams reikia pelningai bitininkauti ir šeimas išlaikyti. Todėl negalime sėdėti, nieko neveikti ir laukti efektyvių sprendimų iš tų žmonių, kurie iš bičių negyvena ir dėl to, kas žmogiškai suprantama, trūksta ne tik motyvacijos, bet ir atsakomybės.
Ką šiandienai žinome ir kokias erkių naikinimo priemones turime?

Turime cheminį erkių naikinimo metodą, kada erkės sunaikinamos išgarinant , apipurškiant, ar kontaktiniu būdu, per bites paskleidžiant kokius nors chemikalus, kurie nėra pavojingi pačioms bitės, bet fiziškai sunaikina išsiritusias gyvas, ant bičių kūno paviršiaus prisitvirtinusias erkes.

Turime tiesioginį fizinį erkių naikinimo metodą, kada erkės, sulindusios daugintis prie traninių perų, iš bičių šeimos pašalinamos kartu su traniniais perais.

Turime erkių naikinimo metodą rūgštimis, kuriomis paveiktos gyvos išsiritusios erkės ar tai apipurškiant, ar išgarinant rūgštynių rūgštį, po kelėtos dienų žūna.

Žinome, kad erkės, paveiktos stipresniais kvapais, laikinai atsikabina nuo bitės kūno paviršiaus ir nukritusios ant avilio dugno, po kiek laiko vėl atgijusios, grįžta parazituoti ant bičių. Šį būda sėkmingai galima taikyti tik avilio dugne įrengiant specialią nukritusių erkių gaudyklę, kad nukritusios erkės nebeturėtų galimybės vėl sugrįžti ant bičių.

Paminėsiu ir dar vieną būdą, kurį naudoju, gal tik aš vienas, nu dar ir natūraliai gamtoje gyvenančios pačios bitės, kada iš bičių šeimos, po dviejų sezonų darbo, iš gyvų šeimos bičių komplektuojama nauja šeima su jauna motina ir ant naujų korių, o visas erkėmis ir kitų ligų pradmenimis užkrėstas lizdas, su visais dar neišsiritusiais perais, naikinamas.

Kiekvienas iš šių atskirai paimtu metodu turi savo privalumų ir trūkumu apie kuriuos visi šiek tiek turintys bitininkavimo praktikos žinote ir kiekvieno metodo analizuoti smulkiau nesiimsiu.

Kompleksinis erkių naikinimo būdas nėra kas nors naujo. Jau senokai buvo rekomenduojama , laike tranų auginimo sezono pjaustyti traninius perus, o rudenį, geriausiai, kad nebėra perų, panaudoti kokį nors veiksmingą, vieną iš cheminių preparatų.
Prieš porą metų pasirodė ir kompleksiškai erkes veikiančių vaistų į kurių sudėti įeina eteriniai alėjai, rūgštis ir dar kitas ligas slopinantis natūralus, pačių bičių išrastas ir gaminamas vaistas- pikis. Šie vaistai dėl jų sudėtyje esančių keletas veiklių medžiagų ne tik kompleksiškai naikina erkes, bet būdami natūralios kilmės nėra pavojingi bitės. Šių vaistų sudėtyje esantys angliavandeniai stabdo šių vaistų greitą išgaravimą, geresnį pasiskirstymą tarp bičių, prailgina veikliųjų medžiagų veikimo laiką , efektyvumą. Be to labai patogus jų padavimo būdas, išlaistant į rėmų tarpus, iš bitininko atima mažai laiko ir darbo.

Kadangi, o, bet, tačiau ir t.t. visi šie aukščiau išvardinti erkių naikinimo būdai, praktiškai neduoda šimtaprocentinio bičių šeimų apvalymo nuo erkių efekto, susitikimo dalyviai Žygaičiuose, bandėme kolektyviai pamąstyti, kokį efektyvesnį kompleksinį erkių naikinimo būdą dar būtų galima sumąstyti ir kokios galimybės tam tikslui pajungti „T“ avilio konstrukcinius ypatumus.
Pamąstę, pasvarstę , pasitarę nutarėm, kad tam reikalui galima būtų išnaudoti ventiliacinio dugno ertmę, kur bitės mėgsta siūti traninius korius ir auginti tranus nes į "T“ avilių porėminę ventiliacinę dugno ertmę galima lengvai patekti, atidarius priešingoje nuo lakos pusėje esančias dureles ir ten padėti ne tik specialų sietelį, nukritusioms erkėms sugaudyti, bet ir nupjauti po apatinio lizdinio aukšto apačia bičių prisiūtus traninius korius su visais įvairaus amžiaus traniniais perais ir į juos daugintis sulindusiomis erkėmis.
Kaip žinome, koriai ten yra siuvami tik esant geram medunešiui, o pirmas geresnis medunešis yra kaip tik sodams žydint, tai didelė tikimybė, kad kiekvienoje geresnėje šeimoje , tokių traninių perų, toje ertmėje tikrai bus. Kad taip tikrai bus, nėra vien teoriniai pamąstymai, kad bitės šitaip daro jau pastebėjome praktiškai.
Kiti pliusai:
Per tas 23 dienas, kol ten padėtas pirmasis traninis peras išsiris, baigsis ir pavasarinis medunešis.
Per tas 23 dienas, ten tų traninių perų bus uždėta daug ir yra didelė tikimybė, kad per tą laiką, didžioji pusė pirmos bangos erkių, išsivysčiusiu ant bitinių perų, sulys į traninius perus.
Kitas pliusas, kad tų traninių perų išpjovimas kaip tik sutampa su laikotarpiu, kai po pavasarinio medunešio pora savaičių nėra medunešio ir bičių šeimos dažnai pradeda ruoštis spietimui. Todėl, tas perų išpjovimas, pagerintu avilio ventiliacija, o dar virš lizdo uždėjus vieną aukštą su nepasiūtais koriai ir padavus palaikomąjį maitinimą, kad bičių šeimos nenustotų auginti perų ir siūtu nepasiūtus korius, visai sumažintų sąlygas pasireikšti bičių dauginimosi instinktui.
Per pagrindinio medunešio laikotarpį, kada žydės šaltekšniai, avietės, baltieji dobiliukai yra tikėtina , kad bitės ventiliacinę dugno ertmę ir vėl užpildys traniniais perais ir todėl traninių perų išpjovimą, dar nesulaukus medunešio pabaigos, t.y. liepų žydėjimo, vėl reiktų pakartoti. To daryti reiktu nesuvieloti, kol dar nėra pradėję ristis tranai.
Manome, kad šitoks erkių naikinimo būdas bus labai patogus ir efektyvus, nes nereikia kilnoti aukštų ir padeda bitėms sumažinti natūralų dauginimosi instinktą spiečiais.
Kiti patogumai; nebereikia lizdo atskirti sieteliu nuo porėminės ventiliacinės ertmės, pagerėja avilio ventiliacija, padaugėja vaško išeiga, bet užtai, erkių surinkimui tinkamą paprastą su sieteliu įtaisą reiktu pastoviai laikyti padėta po lizdo apačia ant ventiliacinio dugno.
Sekantį gydymą ir jau paskutinį tais metais reiktu atlikti spalio viduryje, išsiritus perams su BeeVytalu arba kitais vaistais, savo sudėtimi labai panašiais į juos.
Kitų metų bitininkavimo sezoną reiktų pradėti, apie kovo 20d. ne tik kandi pastos padavimu virš lizdo, bet ir gausiu bičių šeimos apdūminimu su tabako dūmais pro lizdo apačią.
Manome, kad šitų priemonių turėtų pakakti, kad nuo erkių nežūtų nei viena bičių šeima. Pigu, patogu, greitai ir efektyviai.
Pagyvensim, pabandysim, pamatysim. Vienas išminčius yra pastebėjęs, kad „Teorija yra sausa šaka, užtai gyvenimo vaisingas medis žydi“

Šį susitikimo bendrą pamąstymą, perkelsiu į temą „Bičių gydymas“

[TRANAS]

Prie tos pačios varozės temos dar vienas komentaras.
Į susitikimą atvažiavus Žilvinui , įvyko ir dar vienas bendras pamąstymas, apie galimas priežastis, dėl kurių stiprios produktyvios tų metų bičių šeimos į sezono pabaigą labai nusilpsta, o kartais net ir visai žūna.
Labai gerai nebeprisimenu tuo klausimu išsakytos Žilvino nuomonės, gal jis pats dar kartą forume ją išsakys, bet aš savąją paviešinsiu. Tik prisimenu, Žilvinas sakė, kad nemato reikalo, ne tik medunešio metu, bet ir likusį sezono laikotarpį, išskyrus ankstyvą pavasarį, šeimoms duoti kandį. Atsieit, nemato iš to jokios apčiuopiamos naudos.
Kaip žinote, aš rekomenduoju priešingai, kad kandi pastos bičių šeimoje turėtų būti nuo pavasario iki vėlyvo rudens, dėl šių priežasčių: pirma- kad lietingomis dienomis bitės naudodamos kandį pastą, maistui nenauduotu jau paruošto medaus, antra- kad, Lietuvos klimato sąlygomis dažnai pasitaikančiais ilgalaikiais , bičių skraidymui nepalankiais laikotarpiais, skatinti nepertraukiamą bičių šeimos vystymas ir trečia – kad išvengti kiek gausesnės varozės erkių susikaupimo bangos ant bičių, kuri vėliau taip pat gausiai parazituotu jaunus perus. Kaip ta banga gali susidaryti arba praktiškai ir susidaro, žemiau bandysiu paaiškinti.
Kaip žinome, bičių šeima, turinti gerą veislinę motiną, sugeba prisiauginti daug lauko darbuose galinčių dalyvauti bičių jau ir pavasariniam laikotarpiui, o ką bekalbėti prieš pagrindinį medunešį, kai po pavasarinio medunešio, per tas dvi „juodas“savaites, tų bičių susikaupia dar daugiau. Kadangi gerą veislinę motiną turinti šeima pasižymi ne tik produktyvumu, mažu agresyvumu, bet ir mažai spiečia, tai pagrindinį medunešį pasitinka sukaupusi daug lauko darbuose pasiruošusių dalyvauti bičių. Todėl, prasidėjus vasaros pagrindiniam medunešiui, o ypač, jei aplink auga daug rapsų arba bičių šeimos yra išvežamos į juos, tas gausus kiekis lauko bičių prineša tiek nektaro, kad užpila ne tik visas laisvas meduvėse esančias akutes, bet ir tas iš kurių ką tik išsirita bitės. Žodžiu, ilgesniam laikui apriboja motinos darbą taip įvyksta ne vien dėl to, kad, galbūt meduvėse nebėra laisvos vietos, bet tikriausiai iš dalies ir dėl to, kad greičiau, pro čia pat esančią laką , galėtų išgarinti nektare esantį perteklinį vandenį.
Esant šioms sąlygoms toliau gaunasi štai kas. Lauko bitės, intensyviai dalyvaujančios nektaro rinkime , dėvisi, išsiritančios naujos, kurį laiką tų lauko bičių praradimą vis dar kompensuoja, o naujų perų motina uždeda labai mažai, arba kurį laiką visai neuždeda. Prie šių sąlygų, kartu su jaunomis bitėmis išsiritusios erkės, nesant naujų perų, neturi kur sulysti vėl daugintis, kaupiasi ant bičių.
Toliau vaizdelis kinta ta linkme, kad lauko bičių pastoviai mažėja, o medaus ir erkių ant bičių daugėja. Vėliau, už 2-4 savaičių, medunešiui einant į pabaigą, bitės iš apačios jau subrendusį medų pernešą į meduves ir atlaisvina vietą perams, bet tų perų laukia didelis skaičius erkių, kurios nieko nelaukdamos po 2-5 tuojau prie jų ir sulenda.
Šitiems , gausiai aplipusiais erkėmis, perams pradėjus išsiristi, vaizdelis irgi nekoks, nes ta nauja banga jaunų bičių yra lydymą, gal penkis kartus gausesnės naujai išsiritusių erkių bangos, o naujai išsiritusios bitelės, nualintos erkių, mažai tegali prisidėti prie pasiruošimo darbų žiemojimui. Atsitiktinai be erkių likusios bitelės, kurios išsirito sveikos , turi ne tik auginti naują bičių kartą, bet ir iš bitininko paduoto cukraus sirupo, pasiruošti žiemai maistą. Ateina rugsėjo vidurys, maistas paruoštas, sveikos gimusios bitelės susidėvėjusios, o vis dar išsiritančios naujos erkių nualintos ir vos , jei dar turi sparnus, galinčios paskristi, po pirmo apsiskraidymo į savo avilį nebeperskrenda.
Tolimesni įvykiai vystosi maždaug taip:
Bitininkai vėlai rudenį, sulaukęs kol išsiris paskutiniai perai , nuėjęs bičių apgydyti nuo erkių ir atlikti paskutinius žiemojimui reikalingus darbus, bičių neberanda visai. Suprantama, kad neberadęs bičių skelbia „pavojų“ ir artėjančią pasaulio pabaigą. Aišku, gamtos mokslų mokslininkai autoritetingai jiems pritaria ir nepraleidžia geros progos, su bitininkų pagalba , iš valstybės “išpešti“, bičių žuvimo priežasčių ieškojimams, skirti lėšų. Kaip visada, gavę tam reikalui lėšų, daugumas jų, nueina lengviausiu kelių ir , kad pateisinti tam reikalui skirtas valstybės lėšas, prirašo didžiules krūvas apie „atliktus mokslinius darbus“ ataskaitų, pagal jų pačių paruoštas programas ir gautas papildomas lėšas, masiškai moko bitininkus, kaip reiktų bitininkauti, nors neretas iš jų patys nebitininkauja ir praktiškai su bičių priežiūra net nėra susidūrę.
Suprantama, kad pagrindinis žuvimo kaltininkas, kad pateisinti įsisavintas lėšas, yra surastas- tai ERKĖS ir kartu per jas plintančios įvairios virusinės ligos. Tuo tuojau pasinaudoja vaistus nuo varozės gydymo gaminančios firmos ir bitininkus užverčia įvairių pavadinimų „labai efektyviais“ vaistais. Veislinių motinų gamintojams irgi geras bizinis, nes kitais metais bitininkams reikia vėl daug medaus prinešančių, nespietlių ir nepiktų bičių. Ir taip, naujas ratas, bet su senu bizinio planu, kuris vadinas, GAUNAMAS PELNAS PATEISINA VISKĄ, prasideda iš naujo. Tikrųjų bičių žuvimo priežasčių, „nemato“ niekas arba jas viešai įvardinti, daugeliui yra nenaudinga. Daugiausiai nukenčia bitininkas jo prižiūrimos bitės ir natūrali gamta. Valstybės skiriamos bitininkystei vystyti lėšas „suvalgo“ mokslininkai, abejotinos kompetencijos konsultantai, , vaistų firmos, prekybininkai ir įvairios tarptautinės ir vietinės reikšmės bitininkystės organizacijų administracijų darbuotojai..
Na ir paskutinis vaizdelis toks. Kadangi bitininkams galų gale atsibodo, visokių gelbėtojų ir bičių žuvimo priežasčių ieškotojų, kvailinimas, pradeda mąstyti patys ir randa gana paprastų būdų kovoti ne tik su erkėmis, bet ir su bičių šeimų žuvimu.
Kokios tas priemones matau aš, kol kas patylėsiu, leisiu pamąstyti ir kitiems, tik pateiksiu keletą užvedamų klausimų:
Ar nereikėtų atsisakyti hibridinių bičių veislių ir pereiti prie natūralių grynaveislių?
Ar nereikėtų atsisakyti skiriamųjų tvorelių, kad netrukdyti bitėms, parnešusioms iš lauko skystą nektarą, užuot perdavusioms jį perų lizdo teritorijoje jaunoms bitėms, patekti į meduves ir pačioms ji ten padėti?
O gal reikėtu, jei meduves nuo lizdo atskiriame skiriamąją tvorele, padidinti perams dėti skirtą plotą?
Gal amerikiečių bitininkų metodas, motinos darbą apriboti tik ant vieno aukšto, varozės sąlygomis, dėl mano anksčiau išvardintų priežasčių yra pražūtingas? Amerikiečių bitininkus galima suprasti, nes jiems, pagrindines pajamas gaunant už kultūrinių augalų apdulkinimą, laikyti gausias šeimas nėra naudinga. Normalaus dydžio šeimas su mažesniu kiekiu medaus daug lengviau pervežinėti, motinos mažiau susidėvi, mažiau spiečia ir t.t. Taip sakant viskas ekonomiškai paskaičiuota ir pateisinama didesniu pelnu.
Gal pastovus kandį pastos laikymas bičių šeimoje naudingas ir dėl to, kad, pastoviai vystantis šeimai, nesusidaro trumpalaikė gausi erkių banga, kuri yra pražūtinga ištisai naujai bičių kartai į kuria sulenda tos erkės tolimesniam dauginimosi.
Kad pastovus bičių šeimos vystymasis bičių šeimos egzistavimui yra labai svarbus, galime spręsti ir iš to, kad bičių šeimos perus auginti pradeda net vasario mėnesyje. Todėl, bitininkaujant varozės erkių paplitimo sąlygomis, kalbėti, apie bet kokį bičių motinos perų dėjimo apribojimą, kad gauti daugiau medaus, nei kalbėti neverta.
Ar nereikėtų visų konstrukcijų aviliuose pradėti konstruoti didesnes ir lengvai prieinamas parėminęs ertmes, tuo sudarant sąlygas ne tik geresnei avilio ventiliacijai , bet ir galimybei greitai ir patogiai mažinti erkių skaičių, išpjaustant traninius peraus ir patalpinant nukritusių erkių surinkėjus?
Traninių perų auginimas toje didesnėje poėminėje ertmėje ir po to jų išpjaustymas, kaip aprašiau prieš tai parašytame komentare, kaip tik sutampa su pradedančiomis išsiristi pirmomis pavasarinėmis erkių bangomis, efektyviai mažintu erkių skaičiaus gausėjimą.
Tiek subjektyvių pamąstymų. Prie šių pamąstymų kviečiu prisijungti ir kitus forumo dalyvius.

[Austeja2]

O juk būna, kad labai stiprios, bet tik kokį 30 - 40 kg prinešusios per sezoną šeimos (tiesiog nebuvo iš ko nešti) rudenį krinta nuo erkių, o vidutinės ne. Ne vienas bitininkas minėjo, kad žuvo būtent stipriausios šeimos, aišku daugiau ir medaus (sąlyginai) prinešusios už kitas. Tai šiuo atveju pateikta Trano versija kaip ir netinka - ir bitės "nenusidirbo" ir perams vietos buvo, bet stiprios šeimos būtent ir žuvo. Gal būtų koks atsakymas?

[TRANAS]

Hmmmm... Sigitas, išsakytą mano versija, dėl ko žūna stiprios šeimos, kaip ir paneigė, bet savos nepateikė?
Gal kas turite kokią kitą originalią ??
Prisipažinsiu, aš aiškaus atsakymo irgi neturiu.
Man yra kiek sunkiau, nes tokių stiprių šeimų žuvimų taip pat nebuvo, nors tokių šeimų yra. Tos kurios panašiai žuvo gal prieš 25 metus, buvo aišku, kad nuo erkių. Bet neturiu aš ir hibridinių bičių veislių, neturiu rapsų, nenaudoju skiriamųjų tvorelių ir gal būt todėl man kyla tokia stiprių šeimų žuvimo versija? Ar negali būti, kad tos stiprios šeimos, jei ir negauna tuose rapsuose daug medaus, bet „chemijos“ prisiuosto pakankamai ir dėl to žūna??? Arba joms yra daug didesnė galimybė prisirinkti tų erkių iš kitų avilių bičių susitinkant jas ant žiedų???
Įdomu, ką tuo klausymu mąsto Linas1??

[Rolandas30]

Dėl skiriamūjų tvorelių ir motinų apribojimo, tai netgi visą sezoną, lizdą laikant viename ruto aukšte, motinos dėslumas nėra ribojamas, bet čia nekalbu apie Italijos bites ir jų mišrūnes. Per šeimos vystymosi piką, jeigu kokybiška motina, tame aukšte praktiškai būna vien perai, nuo viršutinės iki apatinės rėmo sijelės, minimaliai duonos atsargų. Ir normali motina, dedanti apie 2500 kiaušinėlių per parą, per 21 dienos ciklą, randa vietos tiems kiaušinėliams sudėti. Tokia motina užaugina normalaus dydžio šeimą, kuri per medunešį gali aptarnauti daug meduvių. Aišku meduvių skaičius priklauso nuo medunešių intensyvumo. Dėl kandi pastos naudojimo sezono metu, tai manau yra labai gera ir pasiteisinanti priemonė intesyviai bitininkaujant, nors daug dar yra besišaipančių bičiulių iš kandi naudojimo. Dėl hibridinių bičių, tai čia jau įdomiai, iš vienos pusės rekordiniai derliai ir pelnas, bet tuo pačiu ir rekordiniai erkių kiekiai ir kitos problemos. Kol nebuvau bandes bakfasto, tol nebuvau mates tokio dalyko kaip puvinio, bet gal čia tik sutapimas. Atrodo kad šios bitės aplamai yra jautresnės nepalankiom sąlygom ir bitininko klaidom. Pritariu, kad geriausios bitės būtų vietinės mišrūnės, kurios per laiką prisitaiko prie vietos sąlygų natūralios atrankos būdu. Tik bėda, kad vietinės pas mus yra visai neselekcionuotos, įsitvirtinęs spietlumas, būna piktų ir neproduktyvių.

[girinis]

Hmmmm... Sigitas, išsakytą mano versija, dėl ko žūna stiprios šeimos, kaip ir paneigė, bet savos nepateikė?
Gal kas turite kokią kitą originalią ??
Prisipažinsiu, aš aiškaus atsakymo irgi neturiu.
Man yra kiek sunkiau, nes tokių stiprių šeimų žuvimų taip pat nebuvo, nors tokių šeimų yra. Tos kurios panašiai žuvo gal prieš 25 metus, buvo aišku, kad nuo erkių. Bet neturiu aš ir hibridinių bičių veislių, neturiu rapsų, nenaudoju skiriamųjų tvorelių ir gal būt todėl man kyla tokia stiprių šeimų žuvimo versija? Ar negali būti, kad tos stiprios šeimos, jei ir negauna tuose rapsuose daug medaus, bet „chemijos“ prisiuosto pakankamai ir dėl to žūna??? Arba joms yra daug didesnė galimybė prisirinkti tų erkių iš kitų avilių bičių susitinkant jas ant žiedų???
Įdomu, ką tuo klausymu mąsto Linas1??

Atleiskit, įsiterpsiu truputuką( kol Linas1 nėra). Labai mažai liks klaustukų, jei paskaitysit čia: http://www.apicultura.kirov.ru/

[TRANAS]

Esu nustebęs.
Pasirodo ką parašau viskas yra kruopščiai analizuojama ir skaitoma, o aš maniau, kad galima malti bet kokį š.. vis vien beveik niekas neskaito.. :chi:
Pirmiausiai dėl Rolando komentaro.
Bičiuli, su tavo teiginių, kad vieno Ruto aukšto pakanka geros motinos darbui, per 21 dienos ciklą, kategoriškai nesutinku. Teoriškai paskaičiavus, jei gera motina bitiniais perais uždėtų ir visą plotą, kaip pats rašai, motinai, kuri deda po 2,5 tūkstančių perų per parą, ir tai reiktų 12 rėmų, bet praktiškai taip nebūna. Reikia atmesti 30 procentų ploto duonelei, 20 procentų medui, 10 netaisyklingoms ir traninėms akutėms ir viso labo bitiniams perams liks tik apie 40 procentų. Aišku priklausomai nuo metų laikotarpio ir šeimos vystymosi etapo, tie procentai labai keičiasi, bet didžiojo medunešio laikotarpyje lizdo korių vaizdelis yra būtent toks. Su Tamsta sutinku, kad gali būti vienas aukštas užpildytas bitiniais perais ištisai, bet tik su sąlyga, kad tokie aukštai, skirti perams dėti, yra du ir toks kiekis perų yra išsidėstęs per du aukšrus.

Žilvinai, lauko bitės nektarą atiduoda jaunoms avilio bitės, avilio prieigose, tik labai gero medunešio metu ir kai pačiame avilyje yra kokių tai kliūčių, o jei visi praėjimai laisvi, nėra nei grotelių, nei žiedadulkių rinktuvo, puikiausiai į meduves eina pačios ir dar ant korio šoka džiaugsmo šokius, kad rado daug nektaro. Jaunosios daugiausiai yra užimtos jaunų perų auginimu. Bitininkas stebėdamas bites ir matydamas, kad daug jaunų bičių pasitinka lauko bites ir ima iš jų parsineštą nektarą, susidaro iš dalies klaidingą vaizdą, kad tos jauniklės tą nektarą perima ir neša į meduves.
Mano stebėjimai rodo, kad taip nėra. Didžioji dalis lauko bičių, pasitikusios lauko bites paimą nektaro pavyzdžius tik dėl to, kad žinotu kokio kvapo ir iš kokių augalų nektaras yra nešamas ir tuojau išskrenda paskui seneles į darbą. Kitos paėmusios dalį nektaro skuba maitinti jaunų perų. Dar kita dalis pačių jauniausių bičių, tiesiog maitinasi nektaru ir apie penkias dienas, avilio viduje baigia pačios vystytis ir pamaitina ką tik išsiritusias jaunas biteles, kurios vos išlindusios, tuojau kiša lauk straubliuką ir reikalauja maisto.
Karak, tu viską gerai supratai, bet paėmei mano išsakytą faktą ir tiesiogiai pritaikai stiprios šeimos situacijai ir dar laike medunešio, kuris tikrai netinka.
Visi žinome, kad laike medunešio tos kandį pastos bitės ir taip neima, tai kaip nors įtakoti bičių motinos dėjimo ji ir taip negalėtų. Gal čia mano kaltė, kad šalia vieno teiginio parašiau kitą, prieštaraujanti. Bet turėjau galvoje, kad kandi pastos buvimas neleidžia susidaryti nei perų nei erkių didesnėms bangoms, kaip tik tais laikotarpiais, kada nėra medunešio. Suprask, teiginys teisingas, bet ne šiuo atveju, kai yra geras medunešis.
Kas nerašo tas neklysta. Du teiginius parašiau kartu ir nepamaniau, kad taip tiesmukai galėsite pagalvoti, kad prieštarauju ką tik išsakytai minčiai. Todėl ir perspėju visus, kad ir patys mąstykite, kas,kur, kaip ir kodėl? Vyrai vyrus turėtų suprasi. Moterys mėgsta prie smulkmenų kabinėtis ir nežiūri pačios esmės, o mes vyrai ir seni vilkai turėtume iš pusės žodžio vienas kitą suprasti ir dėl pasitaikančių netikslumų pavojaus neskelbti.

[TRANAS]

Labas rytas.
Geroką nakties dalį praleidau spoksodamas į tamsą ir mąstydamas, kaip remiantis gamtos vystymosi bendra logika reiktu paaiškinti masišką bičių žuvimą. Gal kam šis mano pamąstymas pasirodys ir vėl kaip eilinis nesusipratimas, bet ,žinodamas, kad ką nors protingo sumąstyti visada sunkiau, negu kritikuoti , savo šios nakties pamąstymus pabandysiu pakomentuoti.
Nierkos liūdną komentarą, Žilvino tvirtinimą, kad būna apie du aukštus masiškai perų ir rudeninė masinė erkių banda parazituojanti jau nebegausų bitinių perų skaičių pabandžiau kažkaip tai susieti.
Jei būna tokia masė perų ir nepastebima bent trečioji dalis korių užimta duonele, tai peršasi mintis, kad tie perai yra užauginti trūkstant baltyminio maisto. Rudens dienos trumpos, jei ir parsineša kiek šviežių žiedadulkių, tai tas kiekis santykinai esamam perų skaičiui yra aiškiai nepakankamas. Todėl sveikos bitės ir dar visai neseniai išsiritusios, kurios turėtų sudaryti žiemojančių bičių pagrindą , neturėdamos iš kur jaunų perų auginimui paimti baltymų, panaudoja žiemai skirtas savo kūne esančias atsargas, gerokai nusilpsta.
Vaizdelis liūdnas- gausiai erkėtos paskutinės bitės išsirita silpnos ir dėl erkių ir dėl baltymų trūkumo.
Antra galima priežastis gali būti erkių įkandimo momentu į bitės hemolimfą (kraują) patenkančios kažkokios tai aktyvios medžiagos, erkėms palengvinančios maitintis. Žinome, kad gamtoje visi kraujasiurbiai gyvūnai įkandimo metu į savo aukos kūną paleidžia ar tai skausmą mažinančių ar tai kraują skystinančių medžiagų. Net augalai, kad slopinti šalia esančių kitų augalų dygimą ir augimą į aplinka paleidžia kažkokių tai aktyvių medžiagų.. Augalų pasaulyje tai vadinama alelopatiniu veikimu.
Mažai erkutei maitintis bitės hemolimfa gali būti per tiršta. Erkutė, pagal savo maitinimosi ypatumus ir tam reikalui turimus “ įrankius“ yra daugiau panaši į vampyrą, nes pirmiau su vienais prietaisais bitės kūne padaro žaizdą, o po to kitais tą tekančią limfą siurbia į save. Kas gali paneigti, kad erkutė įkandimo metu į bitės kūną suleidžia ir tą limfą skystinančių medžiagų. Tikimybė, kad tai būtų kažkokie toksinai, išprovokuojantys bitės apsinuodijimą ir mirtį yra mažai tikėtina, nes tai prieštarauja gamtos logikai. Erkė negali būti suinteresuota bitės, kaip savo maitintojos, žuvimu- nenaudinga..
Po viso šito galimos pasekmės Nierkos aprašytas atvejis – prapuolė stipriausios šeimos bitės ir ne tik ...
Galimos priežastis dvi: silpnos jaunos bitės dėl baltymų trūkumo ir dėl erkių, nes nežiūrint į tai, kad erkės tiesiogiai pačios naudojo bitės kraują, bet ir dėl erkių specialių suleistų medžiagų poveikio, tas bitės kraujas iš tos žaizdos teka ir toliau. Todėl neatmetama galimybė, kad tokioms nukamuotoms bitės, išskridusioms iš avilio, dėl mažo hemolimfos kiekio pritrūksta energijos grįžti , apsvaigsta ir dar keletą minučių paskridusi ir pati nebežinodama kur, visiškai nusilpusi krenta ir jau daugiau nebepakyla.
Kad šitaip nutiktu nemažai įtakos turi ir labai geros veislinės motinos, kurios, o ypač jei dar bitininkas rudenį mažais kiekiais pamaitina sirupu, kad prisiauginti daugiau erkių ir pusiau invalidžių bičių, gausiai prideda perų. Kaip jau esu rašęs, gausios šeimos turi ir daugiau galimybių, rudens laikotarpyje, gamtoje prisirinkti erkių. Gaunasi KOMPLEKSINIS poveikis išprovokuotas ir hibridinių veislinių motinų ir erkių.
Aišku kritikai tuojau šį mano teiginį paneigs, kad bičių šeimos žūna ir su neveislinėmis motinomis, bet tokia kritiką iš karto atmetu, nes tai nieko nekeičia, faktas, kad pirmiausiai žūna stiprios šeimos , nebūtinai turi turėti veislines motinas. Gausybė perų, mažai baltyminio maisto, daug erkių išaukia tas pačias pasekmes. Manau, kad mokslininkų pastangos surasti kažkokių tai virusų gal ir duos kažkokių rezultatų? Kiekvienas gyvūnas yra kažkokių tai virusų maitintojas ir pernešėjas, bet erkių virusas nebūtinai turi būti pavojingas bitėms. Tikrosios bičių žuvimo priežastys manau gali būti tokios paprastos , suprantamos ir nesunkiai paaiškinamos.
Išeidamas iš tokio savo supratimo ir toliau bandysiu konstruoti kompleksinį apsivalymą nuo erkių. Bandysiu pasirinkti tokius momentus , kada erkių išsiritimo bangos sutampa su tranų auginimo banga ir šalinsiu juos, arba, kai erkės yra labai nusilpusios, pavyzdžiui po žiemos ir tada pakanka visai silpnų koncentracijų vaistų arba net ir tabako dūmų.
Tiek pamąstymų.

[Kest]

Gerb.Trane,
su idomumu skaitau paskutinius jusu pasisakymus apie erkes ir galimus kovos budus su jomis.Kapstote giliai ,todel ne viskas man suprantama,gal ne viskas ir teisinga,bet cia tegul jums oponuoja profesionalai,kurie turi tam ziniu ir patirties.Na o tokiam bitininkui kaip man ,skaitant jusu diskusijas,galvoju,kad atsiras daugiau vingiu smegenyse ir nedominuos tas vienintelis,kuris yra likes nuo beretes krasteliu ispaudimo,nuo ilgalaikio jos nesiojimo.Skaitant jusu mintis apie kovos budus su erkemis,matau,kad tai nepriestarauja kazkada mano susidarytam planeliui kaip atsikratyti daugiau erkiu.Na prisimenat ta incidenta su Pupinu,kuris emociskai tai sukritikavo?Ivertinus tai ka as perskaiciau jusu pasisakymuose,man atrodo jis dar patrauklesnis.Tai rasau ne tam,kad jus paerzinti,gal kazko nesuprantu ir neivertinu.Mano tikslas susikurti kuo efektyvesne gydymo metodika ir tik MANO bityne.Tai ne panaceja kitiems biciuliams,kaip,kad kazkas galvoja.Tai siek tiek kitoks,jau israstu priemoniu panaudojimas.Nenoriu stresuoti nei rudeni,nei pavasari,kad kazko nepadariau ir delto mirs mano bites.
Taigi Trane,jei nera salia Pupino :chi: ir turite siek tiek tam laiko,parasykite,kur matote minusus mano anksciau isdestytame varijante,naikinant erkes.Busiu dekingas.
Kest

[TRANAS]

Pasigedau minčių apie gydymo terminus. Man konsultantas liepė išnaikinti erkes iki rugpiūčio, jei norėsiu bitininkauti ir kitais metais. Manau jis teisus. Ką manot apie maisto papildus iš tranų vikšrų tyrelės, kada tikslinga jo dėti į sirupą maitinant?

Konsultantas gali liepti daug ką, bet, jeigu jis toks gudrus , tegu pasako kada, kuom ir kaip???
Tručinti erkes, o kartu ir bites ir dar rizikuoti medų chemikalais "praturtinti", tuo laikotarpiu, kai avilio stogas nuo bičių kilnojasi- tikrai nereikėtų. Todėl tuo laikotarpiu ir siūlau, apsiriboti tranų išpjaustymu.
Bet tranų pjaustymui vietą ,laiką, o ir pasirūpinti, kad jų tuo metu būtų daug, reikia bitininkui. Tuo tikslu ir siūlau į visų avilių konstrukcijas įkonstruoti didesnę, bent 10-15 cm. parėminę ertmę, kur, laike pavasarinio ir vasarinio medunešio laikotarpiu, bitės ten pačios prisiūtų traninių korių ir pridėtų perų.
Kaip teigia mokslininkai, erkės nemėgsta staigių temperatūros svyravimų ir todėl į pirmuosius bitinius perus nelenda. Jų dauginimosi laikotarpio pradžia maždaug sutampa su pastovesniu šilumos nusistovėjimu, kas sutampa ir su gausesniu žiedadulkių parsinešimu, ir bičių masišku apsiskraidymu
Tai yra pirmas labai palankus laikotarpis nusikratyti nuo erkių, nes jos ne tik nėra sulindusios prie perų, bet per žiemą ir gerokai nusilpusios ir šiuo metu pakanka poros cigarečių dūmų ir pusvalandžiui uždaryti avilio laką, kad erkės, masiškai atsipalaidavusios nuo bičių, sukristų į po lizdo apačia esančią gaudyklę.
Kitas svarbus momentas yra tas, kad nuo bičių masinio apsiskraidymo , beveik savaitės tikslumu galima paskaičiuoti laikotarpį – bangą , kada pirmos naujos erkės pradės išsiristi, o jau tada antra jų išsiritimo banga, kaip tik sutampa su sodų žydėjimu, pavasarinių medunešių, traninių perų auginimu. Va dabar ir bus tinkamiausias laikas, tas jau dviejų kartų erkes, sulindusias ant traninių perų, išpjauti. Antrą kartą tas erkes išpjauti reikėtų maždaug po trijų jų kartų dauginimosi, tas laikotarpis būtų apie liepos pabaigą- rugpjūčio pradžią, prieš pat pagrindinio medunešio pabaigą. Šitą darbą tiksliai savalaikiai atlikus, tais metais gydyti daugiau, kaip ir nereikėtų, bet vėlai rudenį, po visų perų išsiritimo nepamaišytų ir bitėms nepakenktų, dar kartą apgydyti BeeVitalu.
Tavo paklausimą, kada geriausiai būtų supenėti tranų „trauktinę“, manau išprovokavo mano pamąstymas, kad rudens laikotarpyje neretai, Lietuvos klimatinėmis sąlygomis, bičių šeimoms su geromis jaunomis šiųmetėmis ar veislinėmis motinomis, gali trūkti baltyminio maisto ir iš to išplaukiančios tolimesnės pasekmės.
Jei mano pamąstymus atidžiai skaitei, tai turėtai žinoti, kad bet kokiems bičių maisto papildams, ar tai būtų tranų pienelis, ar kokios žolių nuoviros, druskos, maisto parūgštinimai, česnakai ir kitokia velniava, aš kategoriškai nepritariu. Tokiais žaidimais gali užsiiminėti bitininkas mėgėjas ar mokslininkas ieškodamas būdų, kaip būtų galima su maisto pagalba sunaikinti erkes. Bitininkaujant su aukštais, bitės, laike vasaros sezono, prisineša tos duonelės pakankamai visą apatinį aukštą, tik reikia, iki pat žiemos pradžios, to aukšto iš bičių neatimti arba per vasara neapriboti motinos dėjimo ant 1-2 aukštų, kad būtų vietos ne tik kur perams dėti, bet ir duoneliai susisandėliuoti. Dadaninkai sukdami medų irgi gali atsirinkti bent po du korius kuriuose yra daug duonelės ir visam rudens laikotarpiui, po vieną sudėti tuojau už diafragmų. Visos galimos baltyminio maisto trūkumo galimybės tuo ir išspręstos.
Ir dar vienas prašymas, rašant ir mąstant ekspromtu yra didelė galimybė, kad gali pasitaikyti kai kurių logiškų neatitikimu, todėl prašau, jei tokių klaidų surandate, neskubėti, viską kas pasakyta, nurašyti į sąmoningus nesusipratimus. Kas nedirba – tas neklysta.

[TRANAS]

Tai išplaukiant iš to, kas Gerb. Trano paminėta, išeitų, kad jeigu jau erkė įsikabino į bitę, įkando, bitė neišvengiamai turi mirti. Tai gydysim ar negydysim – rezultatas tas pats, tos įkąstos bitės vis tiek anksčiau išmirs, o sveikos išliks – jeigu jų dar bus. Betgi ir žmogui jei erkė tik kitokia įsikabino – ne visi suserga....
Aišku, gydant sunaikinamos ir nebeplinta erkės. Tai ir yra uždavinys prisiauginti sveikų bičių. Tik kaip? Vasarą sudarinėti šeimeles, jas gydyti, naikinti erkes, jungti šias naujas šeimas į vieną, kad žiemoti eitų žymiai sveikesnės šeimos, o pagrindines šeimas naikinti - bet tai juk ne humaniška. Va dėl to gal ir platiname erkes?

Ne taip žiauriai Vidmantai, dėl vieno įkandimo, gal ta bitė dar ir nežus? Šitokį liūdną vaizdą nupaišiau, tik sekdamas gamtos vystymosi logika.
To dar niekas neįrodė. Bet, kad erkes gydyti vėlai rudenį, kai jau nebėra perų, yra šaukštai po pietų, supranta ir Kubilius. Tai yra lygiai tas pats, kaip išsiruošti į vilkų medžiokle tik po to, kai jau avys išpjautos.

Va va, šeimas naikinti ne tik nehumaniška, bet ir , anuot Žilvino, Europinių įstatymų pažeidimas. :E
Aš turėjau atidirbęs neblogą metodiką, apie kurią pats čia panašiai ir kalbi -naikindavau beveik trijų metų senumo šeimas, prieš tai sudaręs naujas, bet ir tai sulaukiau visuotino forumiečių pasmerkimo. Todėl ir ėmiausi naujų žygių, kaip tai būtų galima padaryti humaniškiau?
Jei nepasiseks, turėsiu kur sugrįžti

[TRANAS]

Šiek tiek aprimus diskusijai apie erkių naikinimą, bandysiu trumpai aprašyti dar vienos suvažiavimo sekcijos darbą - pamąstymus apie tai, kaip, bandant su erkutėmis kovoti kompleksiškai, reiktų plėsti, pagrindinių šeimų lizdus.
Pereitais metais sudaryta nauja šeima su nauja motina ir ant naujai pasiūtų rėmų, kaip žinome privalo iki rudens sustiprėti tiek, kad nueitu žiemoti užimdama du aukštus. Naujais, kompleksiniais kovos su erkute metodais, pirmas lizdo plėtimas į apačią pakišant aukštą su pasiūtais koriais, neberekomenduotinas. Nutarėme, tokios apimties lizdą, kaip šeima ir žiemojo, laikyti iki pat pavasarinio medunešio pradžios. Manome, kad bitutės, turėdamos „suspaustą“ lizdą, po apatinio aukšto apačia greičiau pradės siūti traninius korius.
Jau prasidėjus sodų žydėjimui, iškarto ant lizdo viršaus, dėsim aukštą su pasiūtais, medui pilti skirtais koriais. Jei medunešis geras, tai po savaitės iš meduvinio aukšto , išėmę vieną korį, likusius praretinsime ir uždėsime dar vieną aukštą. Jei pavasaris ir medunešis blogas, tai dar vieno aukšto nededame. Tie, kas neturi gerų su giliomis akelėmis pasiūtų meduvinių korių, arba prižiūri didesnį skaičių bičių šeimų ir, dėl suprantamų priežasčių, negali pasirinkti tinkamiausio laiko meduvėms dėti, patartina, prieš uždedant pirmą meduvę, ant lizdo viršaus uždėti , skiriamąją tvorelę. Mėgėjams , kurių bitelės prie namų, tų tvorelių dėti nebūtina, nes vienas malonumas, pradėjus žydėti kiaulpienėms, apsilankyti pas bitutes ir kvėpuojant iš atviro avilio kylantį, kiaulpienių aromatu kvepiantį orą, tas meduves sudėti.
Po pavasarinio medunešio, nusirenkame meduves ir vietoje jų, uždedame nepasiūta aukštą. Tik nepamirkit prieš tai, iš viršutinio lizdinio aukšto „išlupti“ porą kraštinių pasiūtų korių, nesvarbu ar jie bus užpildyti medumi ar dengtais perais ir patalpinti į uždedamo aukšto pačius pakraščius, o iš naujai dedamo aukšto, paimti du neapsiūtus korius ir patalpinti į lizdinio aukšto patį vidurį iš kurio išėmėt kraštinius pasiūtus korius. Kodėl taip reiktų padaryti, jau rašiau.
Kad šiuo metu dar papildomai reiktų paduoti apie 10 litrų skysto,1:1 cukraus sirupo ir iš po apatinio perų aukšto apačios, ventiliacinio dugno ertmėje esančius, traninius perus išpjauti lauk, plačiau šioje temoje nekalbu, apie tai yra aprašyta maitinimui ir erkių naikinimui skirtose temose.
Kad šitie darbai puikiai derinasi su dviem „juodomis“ be medunešio savaitėmis ir kad atlikus tuos darbus ne tik gerokai pagerės avilio ventiliacija, sumažės erkių, bet ir bitėms, siūnant naują aukštą ir čiulpiant cukraus sirupą, nekils kvailų minčių apie spietimą, turbūt ir Pupinui aišku. :chi:
Kol bitelės baigs atlikti užduotus namų darbus, prasidės ir pagrindinis vasaros medunešis iš šaltekšnių, aviečių , baltųjų dobilų ir kitokių medingų, palaukėse ir pievose pražydusių, laukinių augalų. Laukinių augalų žydėjimo konvejerį gausiai papildo ir kultūriniai augalai; garstyčios, grikiai, vasariniai rapsai, rausvieji ir raudonieji dobilai. Šiuo laikotarpiu bitelėms tikrai yra kur padirbėti ir jei orai geri ir drėgmės netrūksta , su kiekviena diena meduvėse gausėja medaus ir sunkėja aviliai. Šitaip po prakaitu bitelėms ir bitininkui besidarbuojant netrukus pražysta liepos, o su jų žydėjimo pabaiga baigiasi ir pagrindinis vasaros medunešis.
Mintimis nuklydęs į vasaros malonumus, visai pamiršau pasakyti, kad po tų dviejų „juodų“ savaičių, pradėjus žydėti šaltekšniams, reikia nepamiršti uždėti meduves. Kiek jų dėti, priklausomai nuo turimų medingų laukinių ir kultūrinių augalų plotų ir bičių šeimų pajėgumo, kiekvienas bitininkas sprendžia individualiai. Tam, kieno bičių skraidymo apylinkėje žydės keli šimtai ha rapsų ir pereitais metais bus nepagalėjęs pinigų įsigyti gerų motinų, kad uždėti paskutinę meduvę, gali prisireikti ir kopėčių, o tam, kas ištuštinęs eilinį brendžiuko buteli užmigs ir pramiegos geriausia laikotarpį sudėti meduvėms, gali rudeni neturėti ne tik medaus, bet ir pinigų brendžiuko atsargoms papildyti. :chi:
Nu va, užsisvajojęs, kaip sekančiais metais lipsiu kopėčiomis dėti 6-8 meduvės, visai pamiršau priminti, kad apie liepos pabaigą, dar kartą reiktų išpjauti traninius perus. Juos rasite ten pat, kur ir gegužės pabaigoje. Reikia tikėtis, kad mielų erkučių irgi bus nemažiau.
Nužydėjus liepoms, pradedame namo vežti meduves ir sukti medų. Nepamirškit, nuėmę paskutinę meduvę iš viršutinio naujai pasiūto aukšto pasiimti kraštinius pasiūtus korius, kuriuos buvote įdėję iš žemiau esamo perų aukšto, tada, kai po pavasarinio medunešio, dėjote siūti naują aukštą. Vitoje jų į aukšto vidurį įstatykite du nepasiūtus rėmus ir tuojau pat sumaitinkite apie 10 litrų 1:1,5 cukraus sirupo. Po šių malonių procedūrų, iki rugsėjo pabaigos, aišku, jei kur nors netoliese nežydi šimtai ha viržių ar kitokių kokių nors medingų augalu, sukite ir fasuokite medų. Meduves, po medaus išsukimo bitėms nusausinti geriau neduokite. Kodėl verta taip daryti esu jau ne kartą rašęs. Išsukę medų, meduvių korius praretintai, po kokius 7-8, sudėkiteį atgal į meduvinius aukštus ir labai tvarkingai suštabeliuokite, kad nepralystų ne tik kokia nusususi pelė, bet ir vapsva arba vaško kandis. Kad šie parazitai ten lysti nelabai ir norėtų, į kokį nedidelį indelį įpylę apie 50gr. skruzdžių rūgšties, patalpinkite viršutiniame aušte ir sandariai, kad ta rūgštis niekur kitur neišgaruotų, uždenkite.
Tiesa, jei dar bitelės turės darbo viržiuose ar kituose , vėlai rudenį žydinčiuose medinguose kultūriniuose augaluose, nuėmę vasarinį medų, maitinti cukraus sirupu nereikėtų, bet išsukus vasarinį medų, dalį meduvių gražinti bitelėms vėl, kad turėtų kur pilti rudeninį medų. O išsukus jau ir rudeninį medų, žiemos maisto atsargų papildymui , geriau būtų paduoti invertuota cukraus sirupą. Apie 10litrų invertuoto cukraus sirupo reiktų paduoti ir toms, kurios rudeniniame medunešyje, dėl žydinčių rudeninių augalų trūkumo , neturėjo galimybės dalyvauti. Nesvarbu, kad tuojau, po vasarinio medaus nuėmimo, buvo sumaitinta 10 litrų paprasto cukraus sirupo. Tikėtina, kad prie menko palaikomojo rudeninio medunešio ir dar gamtoje rasdamos pakankamai žiedadulkių, ypač jaunos šiųmetinės mamytės gausiai dėjo perus, o bitelės, augindamos žiemai ir kitų metų pavasariui jaunas biteles, tikriausiai tą sumaitinto sirupo kiekį gerokai apmažino.
Po visų šitų malonių ir nemalonių darbu, spalio mėnesio pabaigoje arba net lapkričio pradžioje, sulaukę keletas geresnių ir šiltesnių dienų, kai bičių šeimų lizduose jau bus išsiritę ir paskutiniai perai, paruošiame biteles žiemai galutinai.
Pirmiausiai atimame pačioje apačioje esantį aukštą, kuris pilnas korių su duonele. Suprantama, šitoks plėšikavimas sukelia bičių pasipiktinimą, bet mes dabar jį slopiname ne dūmais, o tiesiai ant jų išpurkšdami 4procentų rūgštynių rūgšties tirpalą. Bitelės supratusios, kad mes šitokiu būdu norime jas apgydyti nuo erkių, gerokai aprimsta, o mes tuo pasinaudodami, tuo pačiu rūgštynių tirpalų, iš viršaus ir apačios, apipurškiame dar ir žiemojimo aukštus. Kas taip daryti tingi arba skuba į kokį barą su Pupinu brendžiuko pagerti, o gal dar, kaip koks ortodoksas, tebebitininkauja dadanuose, gali į rėmų tarpus palaistyti ir kompleksiškai erkes naikinančio BeeVitalo skysčio.
Korių su duonele atėmimas stabdys ankstyvą perų auginimo pradžią, o tą duonelę išėmus, galima pelningai prakalti ir papildomai žiemai brendžiuko įsigyti. Lietuvos gamtinėmis sąlygomis, gamtoje žiedadulkės pasirodo greičiau (lazdynai, alksniai) nei bitės pradeda skraidyti, todėl rudenį išimtos duonelės sandėliavimas, kad išlaikyti iki pavasario, su tikslu pavasari atiduoti bitelėms, nebūtinas reikalas.
Kadangi apie lizdų plėtimą, nebuvo beveik ko rašyti, nes tą procesą aprašyti buvo galima keliais sakiniais, todėl, aprašymo prailginimui, sąmoningai padariau kai kurių „lyrinių“ nukrypimų. Šitaip ir man rašyti nėra nuobodu ir, tikiuosi didesnei daugumai skaitančių, įdomiau skaityti.
Aišku, bitininkų tarpe pasitaiko ir visokių „sausuolių“, kuriuos, toks mano rašymo stilius, erzina, bet jie turi pasirinkimą – neskaityti, o skaitymui pasirinkti rimtų mokslo vyrų parašytas knygas.

[TRANAS]

Tranas jau kazkur yra rases, kad pavasarinis koriu siuvimas jo poziuriu yra vos ne sventvagyste, arba bitininkavimo iskrypimas.
Pirmas klausimas, jei atmestumem pamastymus apie koriu siuvimo ir medaus iseigos balansus bei apie tai, kad kai motina prieina liepto gala (ner kur deti), bites spjauna i kitus faktorius (apie spietima) - taigi pirmas klausimas, ar galima pries pat pirma pavasarini medunesi paprasciausiai viena auksta su perais kelti i virsu medui pilti, o į jo vieta duoti auksta su pasiutais+ nepasiutais koriais?
Ir antras klausimas man grynai apie praktini igyvendinima pagalvojus gime: jei mes lapkricio menesi nuiminejame apatini auksta, ant kuri sedi beveik visos bites, tai mes jas nukratinejame remas po remo (as stipriu nervu, bet man sunku susitaikyti su mintimi, kad tai yra labai labai rizikingas uzsiemimas).
Aj, trecia klausima dar sumislijau - o kaip nusiimti pavasarini medu, jei, kaip pas mane, tar kiaulpieniu ir sodu zydejimo pabaigos ir salteksniu zydejimo pradzios yra 7-10 dienu? Juk kibira sirupo supylus per tas 7-10 dienu, as ji imsiu kartu su kiaulpieniu medumi...

Nu, as cia savo galva pabandziau pamastyti, jei tai nesutampa su konjunkturiniu T mastymo modeliu, kaip sakoma, redakcija is anksto atsipraso

Niu, labas diena , ponia- panelė Dzūkelka. Ale ir primislini pati, visokiu būtų ir nebūtų dalykų.
Pirmiausiai mano leksikone tokių žodžių, kaip šventvagystė ar iškrypimas iš viso nėra. Šventvagystės negali būti todėl, kad šventų dalykų, šioje žemėje, iš vis neegzistuoja. Argi galima nugvelbti daiktą kurio iš vis nėra.
Dėl iškrypimo esu ramus, jei jau iki 65 metų buvau normalios orientacijos, tai jau į kitokią, gal ir nebenukrypsiu. Nebent, dėl senatvės ir tą pačią prarasiu.
Pala ,pala, jei iškrypimu laikai mano bitininkavimą su patrumpintu rėmu, tai patylėsiu, bet ir vėl, pagal reliatyvumo teoriją – kaip į tą reikalą pažiūrėsi. Iš mano pozicijų žiūrint- nenormaliai bitininkauja dadanininkai, o iš jų- trumparėmiai.
Niu, kiek pašpaaasinęs, į tavo sumislintus rimtus ir nerimtus klausimus, pabandysiu atsakyti irgi, pagal konjunktūrą.. :chi:
Trumpas atsakymas į pirmą klausimą būtų toks - galima, bet nepatartina.
Nepatartina dėl šių priežasčių:
Pirma- perskirdama perų lizdą pusiau pavasarį, rizikuoji atšaldyti, žemutiniame aukšte esančius, atvirus perus. Bitės mobilizuosis gelbėjimo darbams ir mažesnis jų skaičius išskris nektaro rinkti. Nebent turi tirštai bičių?
Antra-tame pakeltame į viršų aukšte yra visokio brudo, ir cukraus sirupo su česnakais ar dar kokių iš rudens sumaitintų čemeryčių ir vaistų nuosėdų, ir cukrinio medaus. Šiam medui turėsi išsiimti „Išskirtinės kokybės“ sertifikatą, o kiek suprantu, iš tavo trečio klausimo, pati mėgsti gryną natūralų medų ir net pagalvoti bijai, kad ten koks lašas gali patekti , anuot tavęs, labai pavojingo žmogaus sveikatai, cukraus sirupo.
Trečia- pavasarinio medunešio metu siūti korių nerekomenduoju vien todėl, kad iš ką tik pasiūtų korių, sukant tirštą kiaulpienių medų, jie lūžinės, o ir korio siuvimui sunaudos nemažai medaus ir energijos.
Ketvirta - pavasarinis medunešis, dėl permainingų orų, palyginus yra trumpas, be to nuo bičių gausos dar daugumoje avilių stogai nesikilnoja. Todėl į šį momentą ir reikia ekonomiškai pažiūrėti, kad neužkrauti bitėms pašalinių darbų ir gauti kuo daugiau pavasarinio medaus

Antram klausimui „sumeistravai“ situaciją, kurios praktiškai nebūna.
Paskutiniam bičių patvarkymui, pagydymui, kartu su apatinio aukšto pašalinimu, būtinai pasirenkame dieną, kada oro temperatūra yra nemažesnė, nei +10. Tomis sąlygomis, daugiaaukščiame avilyje , bitės dar nebūna „kietame“ žiemos klube ir kai kurios net po lauką skraido. Tokių dienų, praktiškai net po kelias, kasmet pasitaiko net lapkričio viduryje. Bitės avilio viduje būna per visus aukštus ir papūtus, keletą dūmų į ventiliacinį dugną, po kelėtos minučių, ten būna tik kelios dešimtys bičių. Norint, kad daugiau erkių nukristų, pakelti didesnę palundrą yra naudinga. Po to, vietoje dūminės, paėmus į rankas vaistų purkštuvą, ir prieš tai į šalį nukėlę du viršutinius aukštus, be didesnių sopulių, paėmęs po vieną rėmą trinktelį į avilio dugno šoną, o ant dugno nukritusias bites, tuojau, kol nepakilo skrydžiui,„pakrapini“ smulkia rūgštelės migla iš purkštiklio. Atgal gražindamas du nuimtus aukštus, taip pat iš viršaus ir apačios apkrapini taip, kad net nuo rėmų lašėtų.
Rūgštelę pūsti ant išimamu su duonele rėmų- nepatartina. Kodėl -sumąstysi pati.

Trečią klausimą sumislinai, visai nelogišką – neatitinka jokių T mąstymo modelių. :chi:
Būtent tą švarų pavasarinį medų ir reikia nusiimti tuojau po sodų žydėjimo, dar prieš sirupo padavimą. Mums mėgėjams tai nedidelė problema, pusdienis ir nuo visų 10-30 šeimų nusiėmei. Sunkiau tiems, kurie bičių turi dešimt kartų daugiau, bet ir tiems yra išeitis, nes pavasarinis medus išliks 99procentų švarus ir tuo atveju, jei per tas 10-15 be medunešio dienų, sumaitinsi ir tuos 10litrų sirupo. Reikalas tame, kad bitės lauke nerasdamos nektaro, kasdien suvartoja apie 1-2 kg maisto, priklauso nuo šeimos stiprumo. O jei dar pamislinsi, kad ir nepasiūto aukšto korių pasiuvimui reikės apie 10ltr. sirupo, tai jei bitėms paduosi ir 15 litrų sirupo, tikimybė, kad jo papuls į pavasarinį medų, nulinė. Mes trumpieji, per susitikimus, aptariame visas smulkmenas ir manome, kad tą sirupą reikia paduoti ribojant paėmimo galimybę tik 10-15 bičių, kad bitės jį per 1-2 paras negalėtų susinešti į korius, o tą darbą galėtų padaryti maždaug per 10 dienų. Taip sakant – viskas apmislinta. B)
Mes trumpi, korius, su bičių pagalba, stengiamės pasisiūti su cukraus sirupu ir todėl medaus ir be rapsų apie 50-100kg iš šeimos gauname. Mes, laike medunešio, biteles pašaliniais darbais stengiamės neapkrauti. Mūsų medus tikrai yra išskirtinės kokybės, be jokių rapsuose naudojamų pesticidų ar fungicidų liekanų ir daugumoje suneštas iš laukinių, natūraliai augančių, augalų. :chi:
Jei ventiliaciniame dugne ir verčiame traninius korius siūti, tai kaip kompensacija, kartu su tais traniniais koriais ir perais, pašaliname ir erkes. Mes esame geručiai , geručiai, ekologiškai švarus, tvarkingi, pavyzdingi ir dar visokie ypatingi. Jei sparnus turėtumėme, padangėmis su angelais skraidytumėme.
Griekas prieš poną DIEVĄ apie mus ką nors blogą ne tik kalbėti, bet ir mislinti
Va taip, ponia – panele Dzūkelka, prašau viešoje vietoje negriešinti.